Etnokosmologijos muziejus arba kam reikalingos vyžos kosminiame laive?

Kad pasakojimas būtų kažkiek aiškesnis, tai imkime ir pasiaiškinkime pagrindines sąvokas, terminus bei veikėjus.
Gunaras Kakaras (vietomis, tiesiog – Kakaras) – beveik mitinis personažas, kažkada gerbtinas astronomas, pastaruosius kelis dešimtmečius – Kakaro bokšto, dar vadinamo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, direktorius. Kai kurie žmonės tiki, kad Kakaras iš tikro egzistuoja, yra žmonių net jį mačiusių. Man gyvenimas ne tiek nusisekė – apie Kakarą esu išklausiusi aibę legendų, esu regėjusi jo didžius darbus, bet jį patį mačiau tik Vikipedijos iliustracijoje (o ten, kaip žinia saugomi ir Lizdeikos ir Dievo Tėvo atvaizdai..).
Lietuvos etnokosmologijos muziejus (aukščiau ir žemiau Kakaro bokštas arba tiesiog Kosminis centras) – straipsnio objektas. Neabejotinai aukščiausias turistų traukos taškas visame Kulionių kaime. Neišmanėlių išsiblaškėlių dažnai painiojamas su Molėtų astronomijos observatorija. Kas ten kaip ir apie ką išdėstyta žemiau.
Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).
Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.
Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.

Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).
Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.
Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.

Kakaro bokšto paunksmė

Kažkada seniai seniai, Kakaro bokštas priminė du kolūkio pirmininko neštus ir pamiškėje pamestus siloso bokštus. Parėjus į Europos Sąjungą ir atsivėrus jos struktūriniams fondams gerb. Kakaras pralinksmino visą Kulionių kaimą užmoju per metus įsisavinti kažkiektentais milijonų. Kaimas kikeno į ūsą, niekaip nesuprasdamas kaip čia Kakaras ims ir pastatys kokį tai čiūdą už kažkiektaisten milijonų greičiau nei normalus žmogus teliuką užaugina. O Kakaras ėmė ir pastatė. Ir ne šiaip Čiūdą – o visą kosminę stotį!

Iš pradžių ta Kosminė stotis su priparkuota ateivių lėkšte tarp laukų-miškų atrodė kaip reikalas čiūdnai. Šiemet žiūrėjau žiūrėjau į tą kosminį čiūdą ir galutinai bei neskundžiamai apsisprendžiau – vat ir gerai, kad žmonės leidžia sau ne tik prisifantazuot visokių ateivių, bet ir savo svajonių vertą architektūrą su(si)organizuoti. Kur nors miesto džiunglynuose ta kosminė stotis paskęstų tarp daugiau-mažiau žvilgančių ofisynų, o palaukėj-pamiškėj skardinių šonų žvilgesio nieks nestelbia.
Ties kosminiu centru gerb. Kakaras nesustojo. Kai sugrįžome po poros vasarų pražiemotų už devynių kalnų, devynių jūrų, ateivių laivo paunksmėje radome tvarkingai išmėtytus stounhedžo pamatus, o Kulionys vėl šniabždasis apie milijonus ir vėl kraipo galvą kokį niekam-čia-nereikia-tokių-nesąmonių dabar Kakaras statys.

Muziejinė dalis

Mes žmonės išmintingi ir muziejaus nevertiname tik pagal bokšto aukštumą ar ateivių bliūdo blizgumą. Todėl einam pažiūrėti į Kosminio centro vidinį pasaulį. Nebūtinai turiu supratimo kas yra geras, kas yra ne toks geras Kosminis centras, bet gerą muziejų tikrai gebu atsirinkti.

Kakaro bokšto muziejinę dalies aš labiausiai (ne)suprantu, užtat geriausiai moku ir stipriausiai rūpi ją apsakyti. Tiesą sakant ir į muziejų ėjau nes per daugelį metų vis pasisukinėjant aplink Kakaro bokštą taip ir neįsisavinau kas per ija yra ta etnokosmologija. Taigi vieną gražią dieną išsiruošiau pažiūrėti kaip etnokosmologija atsiskleidžia savo gilią prasmę ir netikėtas įžvalgas per muziejinius daiktus. Tik išėjus iš ekskursijos atrodė kad turiu tiek visko pa(si)sakyti muziejinio turinio tema, kad mintys virė, kunkuliavo ir marmaliavosi. O po kelių savaičių, kai atvėsę įspūdžiai jau suvirti užvakuoti ir surikiuoti į lentynas, galiu apibendrinti glaustai ir aiškiai. Nors ne, negaliu – nes gautųsi pakankamai etniškas, bet pernelyg žemiškas epitetas. Šį sykį pasaugosiu savo blogą nuo fecalia vulgaris grubaus lakoniškumo.

Stipriausią įspūdį palieka pati muziejaus erdvė. Mažos kosminio centro salytės išdėstytos aukštėjančia tvarka. Lipant mažytėmis švieselėmis pažymėtais tamsiais laiptais lengvai sukutena užtikrintas nekantrumas, kad tuoj-tuoj pateksi į kosminio laivo valdymo skyrių arba užklysi į netyčiom žemėn nusidaužusio ateivio vienutę. O bet tačiau .. nėra ant Lietuvoj muziejaus be vyžų.  Etnokosmologijos muziejaus ekspozicija labai plati ir įvairi, juk reikia išdėstyti ir eto ir kosmosą ir iją. Viskas prasideda nuo vyžų ir verpimo ratelių, o vainikuojama esamais ir būsimais, žemiškais ir nežemiškais teleskopais. Tiksliau jų paveiksliukais. Ir kas be ko – ateiviais.

Kiekviena kosminio centro salė pasitinka didžiai prasmingu ir poetišku pavadinimu ir šešiais su puse daugiau-mažiau į temą pataikančiais eksponatais. Į etninių eksponatų ekvivalentus galite pažiūrėti bet kuriame liaudies muziejuje bet kuriame Lietuvos rajone, o jei tingisi iki tokio eiti stirtas analogiškų etninių kosmologijų rasite pas diedukus ant aukšto ar tėvų sekcijoje. Jei jums nepasisekė ir užaugote giminėje neturinčioje polinkio į buitinę muziejininkystę, tai kartą metuose tokių pat kosminių rykų galite atsižiūrėti Kaziuko liaudies buities šventėje. Savo ruožtu kosminei daliai skirtų eksponatų pilnas internetas: tas pats nujodytas Arklio ūkas, Hublo įžiūrėtas galaktikynas ir kiti nuo mokyklos suolo neperspalvinti kosminiai atvirukai.
Eksponatų buitiškumas ir banalumas, vienok, ne pati silpniausia etnokosmologinės muziejininkystės dalis. Įspūdingiausia, kad kosmines teorijas pagrindžiantys rakandai niekaip neaprašyti. Na žinot, būna muziejuose šalia eksponatų sudėliotos tokios skiautelės, ant kurių parašyta kas čia toks, kada ir kur padarytas/surastas ir pan. Tai čia gidas išpasakoja visas kosmines teorijas apie mūsų protėvių nerealų susigaudymą dangiškuose reikaluose, pristatydamas kryžių-saulutę, kaip visų tų tiesų neginčijamą įrodymą. Pasidomėjus kas ir kada tą neginčijamą įrodymą padirbino, pradeda mykti apie šešioliktą amžių. Garsiai paabejojus ar tikrai tokia senovinė metalo saulė būtų taip pavyzdingai išsaugojusi visas žalčių akeles, galima paklaida akimirksniu praplatinama vienu-kitu šimtmečiu – „gal tada septynioliktas ar aštuonioliktas..„. Esu mačiusi mokslo populiarinimo filmą, tai pati save paguodžiau, kad kosminiais masteliai šimtas metų į kairę į dešnę nieko nereiškia. Daugiau ekskursijos netrukdžiau ir durnų klausimų neuždavinėjau. Koks skirtumas kada ir kur koks daiktas padarytas ir iš kurios seklyčios įmuziejintas – svarbu, kad viskas byloja apie didžią mūsų tautos ir kosmosą draugystę bei sutarimą.

Muziejus skirtas žiūrėjimui tik su gidu, taigi nėra nei laiko nei galimybės savarankiškai pažiūrėti asmeniškai įdomiausius eksponatus. Man tokie dalykai nepatinka. Bet šitame muziejuje nėra prasmės daryti kitaip. Būtų tas pats kas bibliotekoje paskaitinėti knygų kietais viršeliais ar galerijoje pažiūrėti spalvotų paveikslų.

Ekskursija

Visi norintys pažiūrėti į etnokosmologijos muziejų privaloma tvarka turi išklausyti ekskursiją. O aš sakyčiau, tą ekskursiją privalo peržiūrėti kokia nors muziejų higienos tarnyba. Aš suprantu, kad kokiame privačiame aitvarų-ajurvedos-astralų ar dar kokio bieso muziejuje galima išsakyti visą teisybę, kurią masonai, amerikonai, konservai ar kiti žydai, slepia nuo gerųjų žmonių. Aš nesuprantu, kaip valstybiniame muziejuje galima rimtu veidu porinti iš tėvelio Gedgaudo seklyčios parsineštas didžiąsias teisybes apie visų laikų šauniausią lietuvių tautą.
Kai kitą kartą klausysite apie pagal stounhedžo pavyzdį sukonstruotus Gedimino stulpus, pašierintus ant LDK pinigų, paprašykite patikslinti kokiame monetų nuošimtyje tos saulutės užtekėjusios, kodėl tokių saulučių mūsų astronominiai protėviai neužtekino ant visakur-kitur supaišytų Gedimino stulpų. Kodėl aš pati viso šito nepasiklausinėjau? Nes blogas tonas garsiai kelti visokius filosofinius klausimų, į kuriuos esi pats sau paruošęs stulbinančiai sąmojingus atsakymus.

Nėra klaviatūroje tiek raidžių, kad aprašyti kiekvieną ekskursijoje garsiai pasakytą vėją ar skersvėjį. Visa etno daliai skirta dalis sukonstruota ant sovietmečiu gerai įtrešto karingai antikrikščioniško kurpalio – buvo tokia didi tauta, kuri su kosmosu gražiai sutarė, tada atėjo pikti krikščionys ir viską čia gadino-gadino, bet ta didi tauta tokia kietaskūrė pasitaikė, kad net Jėzus-Mãrija nepajėgė iki galo visko sugadinti. Beje, MES, etninėse salėse žymėjęs nepalaužiamai atkaklius vakarų-krikščioniškosios civilizacijos opozicionierius, kosminėje ekskursijos dalyje nejučiom politiškai persiorientuoja ir čia jau MES užkariaujame kosmosą žiūrėdami per amerikonų ir europiečių statytus žemiškus ir nežemiškus teleskopus.
Kai jau ekskursija pakilo nuo vyžų iki kosmoso, pasimatė, kad gidas pateko į savo stichiją – ne tik pats suprato ką sako, bet ir asmeniškai žinojo naujausius mūsų laimėjimus kosminiuose dirvonuose. Kosminių naujienų srautas buvo toks intensyvus, kad kas tris minutes darydavau tuščio spoksojimo į Arklio ūką pertrauką. Kaip jau minėjau, esu mačiusi mokslo populiarinimo filmą, tad gido mintį sekiau, bet nežinau ar kiti buvo tokie greiti, kad spėtų susigaudyti, jog naujausias megateleskopas visatą fotkins per radiją.

Ekskursiją vainikavo trys spalvoti ir dramatiškai užgroti filmukai apie kosmoso neaprėpiamybę beigi mūsų žemišką menkumą. Nu tikrai esate regėję kokį mokslingesnį ar jausmingesnį ekvivalentą. Taip truputį pagalvojau-pagalvojau ir savo neperdėm frykiška galva sugalvojau, kad tikriausiai nėra ant Lietuvos geresnės kino salės Žvaigždžių karų sužiūrėjimui.

Apžvalgos aikštelė

Prizas už tamsiose kosminiuose salytėse išklausytą daugiau-mažiau nuotaikingą ekskursiją yra išnirimas į šviesų stiklo burbulą, tiksliau – elipsę, o dar tiksliau – elipsiodą, kas reiškia 3D elipsę (ačiū protingam žmogui už paredagavimą). Pati erdvė daro įspūdį. Apylinkių miškynai-ežerynai irgi daro įspūdį. Stiklo meno paroda skamba, kaip labai savo vietoj. Žodžiu labai pliusinu.

Kitos galimos kosminės pramogos

Taip pat muziejuje galima užsirašyti naktinei ir dieninei kosminių dalykų apžiūrai. Pro naująjį Kakaro bokšto teleskopą į naktį žiūrėjau kažkada seniai-seniai, kai buvo labai šalta – tais laikais, kai būdavo dar tikroviškos šalčių-šalčiausios žiemos. Viską ką prisimenu, kad buvo žvėriškai šalta, o tie blausūs dangiškų šviesulių vaizdai anam tūbos gale nelabai tešildė..
Dieninėse ekskursijose žiūrima į saulę. Ta būna smarkiai ryškesnė ir spalvotesnė nei naktinės žvaigždės. Visai atrakcija pamatyt ant saulės kokį inkštirą ar palaidą kasą ale protuberantą smagu.

Išvados

Kakaro bokštas yra tikrai įspūdingas reiškinys ir ne tik Kulionių kaimo masteliais. Kad ir kiek mane papiktino atgrubnagiška muziejininkystė ar lietuvių liaudies ir jos meno iškėlimas iki kosminių aukštybių, bet iš esmės nesigailiu porą saulėtų vasaros valandų praleidusi Kosminio centro tamsybėse. Čia vienas iš dalykų labai vertas pažiūrėti sykį, o po to gyventi labai ramiai. Bent jau iki sekančio milijonų įsisavinimo.