Kad pasakojimas būtų kažkiek aiškesnis, tai imkime ir pasiaiškinkime pagrindines sąvokas, terminus bei veikėjus.
Gunaras Kakaras (vietomis, tiesiog – Kakaras) – beveik mitinis personažas, kažkada gerbtinas astronomas, pastaruosius kelis dešimtmečius – Kakaro bokšto, dar vadinamo Lietuvos etnokosmologijos muziejumi, direktorius. Kai kurie žmonės tiki, kad Kakaras iš tikro egzistuoja, yra žmonių net jį mačiusių. Man gyvenimas ne tiek nusisekė – apie Kakarą esu išklausiusi aibę legendų, esu regėjusi jo didžius darbus, bet jį patį mačiau tik Vikipedijos iliustracijoje (o ten, kaip žinia saugomi ir Lizdeikos ir Dievo Tėvo atvaizdai..).
Lietuvos etnokosmologijos muziejus (aukščiau ir žemiau Kakaro bokštas arba tiesiog Kosminis centras) – straipsnio objektas. Neabejotinai aukščiausias turistų traukos taškas visame Kulionių kaime. Neišmanėlių išsiblaškėlių dažnai painiojamas su Molėtų astronomijos observatorija. Kas ten kaip ir apie ką išdėstyta žemiau.
Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).
Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.
Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.
Etnokosmologija niekas be pirmojo ir visų laikų geriausio etnokosmologo Gunaro Kakaro tiksliai negali apsakyti kas tai yra, bet akivaizdu, kad disciplina vien pavadinimu surenka tiek tautiškai susipratusį, tiek kosminiais masteliais svajojantį jaunimą (tik jauni turi drąsos tokiems antisiteminiams tikėjimams). Kaip paaiškino gidas, pavadinimas trigubai graikiškas: etno – tauta, kosmos – kosmosas, o ija (sic! sic!!) – „kaip ir filosofija“ kažkas apie mokslą, žinojimą ir pan. (labai įdėmiai klausiaus ar kalba tikrai eina apie IJĄ, tai pro ausis praleidau vieną kitą josios lietuvišką atitikmenį).
Lyrinis aš – iš tikro tai aš nelabai lyrinė ir su labai ribotu romantikos biudžetu tiek tautos, tiek kosmoso, tiek ijos klausimais. Mokiausi ant istorijos, ženijaus ant astronomijos, tai jaučiuosi beveik kompetentinga permąstyti ir įvertinti (šita dalis kaip ir bet kuriam ekspertui-savanoriui, žinoma, visų saldžiausia) Kakaro siūlomas etnokosmologijos mokslo gaires bei daiktinius tų gairių įrodymus.
Ateivis – toks visai kaip iš filmų tik plastikinis nežemiškos civilizacijos atstovo pusgaminis.
Kakaro bokšto paunksmė
Kažkada seniai
seniai, Kakaro bokštas priminė du kolūkio pirmininko neštus ir pamiškėje
pamestus siloso bokštus. Parėjus į Europos Sąjungą ir atsivėrus jos
struktūriniams fondams gerb. Kakaras pralinksmino visą Kulionių kaimą užmoju
per metus įsisavinti kažkiektentais milijonų. Kaimas kikeno į ūsą, niekaip
nesuprasdamas kaip čia Kakaras ims ir pastatys kokį tai čiūdą už kažkiektaisten milijonų greičiau nei normalus
žmogus teliuką užaugina. O Kakaras ėmė ir pastatė. Ir ne šiaip Čiūdą – o visą
kosminę stotį!
Iš pradžių ta
Kosminė stotis su priparkuota ateivių lėkšte tarp laukų-miškų atrodė kaip
reikalas čiūdnai. Šiemet žiūrėjau žiūrėjau į tą kosminį čiūdą ir galutinai bei
neskundžiamai apsisprendžiau – vat ir gerai, kad žmonės leidžia sau ne tik
prisifantazuot visokių ateivių, bet ir savo svajonių vertą architektūrą
su(si)organizuoti. Kur nors miesto džiunglynuose ta kosminė stotis paskęstų tarp daugiau-mažiau
žvilgančių ofisynų, o palaukėj-pamiškėj skardinių šonų žvilgesio nieks
nestelbia.
Ties kosminiu
centru gerb. Kakaras nesustojo. Kai sugrįžome po poros vasarų pražiemotų už devynių kalnų, devynių jūrų, ateivių laivo paunksmėje radome tvarkingai išmėtytus stounhedžo pamatus, o
Kulionys vėl šniabždasis apie milijonus ir vėl kraipo galvą kokį
niekam-čia-nereikia-tokių-nesąmonių dabar Kakaras statys.
bet tikrai negaila, kad kiti randa noro, laiko ir Europos pinigų šitiems žaidimams
„ko ieškai tu/ čia pat greta/ būties aušra/ už tavo durų/ už tavo vartų/ visata J.B.“
Muziejinė dalis
Mes žmonės išmintingi ir muziejaus nevertiname tik pagal bokšto aukštumą
ar ateivių bliūdo blizgumą. Todėl einam pažiūrėti į Kosminio centro
vidinį pasaulį. Nebūtinai turiu supratimo kas yra geras, kas yra ne toks
geras Kosminis centras, bet gerą muziejų tikrai gebu atsirinkti.
Kakaro bokšto muziejinę dalies aš labiausiai (ne)suprantu, užtat geriausiai moku ir stipriausiai rūpi ją apsakyti. Tiesą
sakant ir į muziejų ėjau nes per daugelį metų vis pasisukinėjant aplink Kakaro
bokštą taip ir neįsisavinau kas per ija
yra ta etnokosmologija. Taigi vieną gražią dieną išsiruošiau pažiūrėti kaip
etnokosmologija atsiskleidžia savo gilią prasmę ir netikėtas įžvalgas per
muziejinius daiktus. Tik išėjus iš ekskursijos atrodė kad turiu tiek visko
pa(si)sakyti muziejinio turinio tema, kad mintys virė, kunkuliavo ir
marmaliavosi. O po kelių savaičių, kai atvėsę įspūdžiai jau suvirti užvakuoti
ir surikiuoti į lentynas, galiu apibendrinti glaustai ir aiškiai. Nors ne,
negaliu – nes gautųsi pakankamai etniškas, bet pernelyg žemiškas epitetas. Šį
sykį pasaugosiu savo blogą nuo fecalia
vulgaris grubaus lakoniškumo.
Stipriausią
įspūdį palieka pati muziejaus erdvė. Mažos kosminio centro salytės išdėstytos
aukštėjančia tvarka. Lipant mažytėmis švieselėmis pažymėtais tamsiais laiptais
lengvai sukutena užtikrintas nekantrumas, kad tuoj-tuoj pateksi į kosminio
laivo valdymo skyrių arba užklysi į netyčiom žemėn nusidaužusio ateivio vienutę. O bet
tačiau .. nėra ant Lietuvoj muziejaus be vyžų. Etnokosmologijos muziejaus ekspozicija labai
plati ir įvairi, juk reikia išdėstyti ir eto ir kosmosą ir iją.
Viskas prasideda nuo vyžų ir verpimo ratelių, o vainikuojama esamais ir
būsimais, žemiškais ir nežemiškais teleskopais. Tiksliau
jų paveiksliukais. Ir kas be ko – ateiviais.
Kiekviena
kosminio centro salė pasitinka didžiai prasmingu ir poetišku pavadinimu ir
šešiais su puse daugiau-mažiau į temą pataikančiais eksponatais. Į etninių
eksponatų ekvivalentus galite pažiūrėti bet kuriame liaudies muziejuje bet
kuriame Lietuvos rajone, o jei tingisi iki tokio eiti stirtas analogiškų
etninių kosmologijų rasite pas diedukus ant aukšto ar tėvų sekcijoje. Jei jums
nepasisekė ir užaugote giminėje neturinčioje polinkio į buitinę
muziejininkystę, tai kartą metuose tokių pat kosminių rykų galite atsižiūrėti
Kaziuko liaudies buities šventėje. Savo ruožtu kosminei daliai skirtų eksponatų
pilnas internetas: tas pats nujodytas Arklio ūkas, Hublo įžiūrėtas galaktikynas
ir kiti nuo mokyklos suolo neperspalvinti kosminiai atvirukai.
Eksponatų
buitiškumas ir banalumas, vienok, ne pati silpniausia etnokosmologinės
muziejininkystės dalis. Įspūdingiausia, kad kosmines teorijas pagrindžiantys
rakandai niekaip neaprašyti. Na žinot, būna muziejuose šalia eksponatų
sudėliotos tokios skiautelės, ant kurių parašyta kas čia toks, kada ir kur
padarytas/surastas ir pan. Tai čia gidas išpasakoja visas kosmines teorijas
apie mūsų protėvių nerealų susigaudymą dangiškuose reikaluose, pristatydamas
kryžių-saulutę, kaip visų tų tiesų neginčijamą įrodymą. Pasidomėjus kas ir kada
tą neginčijamą įrodymą padirbino, pradeda mykti apie šešioliktą amžių. Garsiai
paabejojus ar tikrai tokia senovinė metalo saulė būtų taip pavyzdingai
išsaugojusi visas žalčių akeles, galima paklaida akimirksniu praplatinama
vienu-kitu šimtmečiu – „gal tada septynioliktas ar aštuonioliktas..„. Esu
mačiusi mokslo populiarinimo filmą, tai pati save paguodžiau, kad kosminiais
masteliai šimtas metų į kairę į dešnę nieko nereiškia. Daugiau ekskursijos
netrukdžiau ir durnų klausimų neuždavinėjau. Koks skirtumas kada ir kur koks
daiktas padarytas ir iš kurios seklyčios įmuziejintas – svarbu, kad viskas
byloja apie didžią mūsų tautos ir kosmosą draugystę bei sutarimą.
Muziejus skirtas
žiūrėjimui tik su gidu, taigi nėra nei laiko nei galimybės savarankiškai
pažiūrėti asmeniškai įdomiausius eksponatus. Man tokie dalykai nepatinka. Bet
šitame muziejuje nėra prasmės daryti kitaip. Būtų tas pats kas bibliotekoje
paskaitinėti knygų kietais viršeliais ar galerijoje pažiūrėti spalvotų
paveikslų.
Ekskursija
Visi norintys
pažiūrėti į etnokosmologijos muziejų privaloma tvarka turi išklausyti ekskursiją.
O aš sakyčiau, tą ekskursiją privalo peržiūrėti kokia nors muziejų higienos
tarnyba. Aš suprantu, kad kokiame privačiame aitvarų-ajurvedos-astralų ar dar
kokio bieso muziejuje galima išsakyti visą teisybę, kurią masonai, amerikonai, konservai ar kiti žydai, slepia nuo
gerųjų žmonių. Aš nesuprantu, kaip valstybiniame muziejuje galima rimtu veidu
porinti iš tėvelio Gedgaudo seklyčios parsineštas didžiąsias teisybes apie visų
laikų šauniausią lietuvių tautą.
Kai kitą kartą
klausysite apie pagal stounhedžo pavyzdį sukonstruotus Gedimino stulpus,
pašierintus ant LDK pinigų, paprašykite patikslinti kokiame monetų nuošimtyje
tos saulutės užtekėjusios, kodėl tokių saulučių mūsų astronominiai protėviai
neužtekino ant visakur-kitur supaišytų Gedimino stulpų. Kodėl aš pati viso šito
nepasiklausinėjau? Nes blogas tonas garsiai kelti visokius filosofinius
klausimų, į kuriuos esi pats sau paruošęs stulbinančiai sąmojingus atsakymus.
Nėra
klaviatūroje tiek raidžių, kad aprašyti kiekvieną ekskursijoje garsiai
pasakytą
vėją ar skersvėjį. Visa etno daliai skirta dalis sukonstruota ant
sovietmečiu
gerai įtrešto karingai antikrikščioniško kurpalio – buvo tokia didi
tauta, kuri
su kosmosu gražiai sutarė, tada atėjo pikti krikščionys ir viską čia
gadino-gadino, bet ta didi tauta tokia kietaskūrė pasitaikė, kad net
Jėzus-Mãrija
nepajėgė iki galo visko sugadinti. Beje, MES, etninėse salėse žymėjęs
nepalaužiamai atkaklius vakarų-krikščioniškosios civilizacijos
opozicionierius,
kosminėje ekskursijos dalyje nejučiom politiškai persiorientuoja ir čia
jau MES užkariaujame kosmosą žiūrėdami per amerikonų ir europiečių
statytus žemiškus ir
nežemiškus teleskopus.
Kai jau
ekskursija pakilo nuo vyžų iki kosmoso, pasimatė, kad gidas pateko į savo
stichiją – ne tik pats suprato ką sako, bet ir asmeniškai žinojo naujausius mūsų laimėjimus kosminiuose dirvonuose. Kosminių
naujienų srautas buvo toks intensyvus, kad kas tris minutes darydavau tuščio
spoksojimo į Arklio ūką pertrauką. Kaip jau minėjau, esu mačiusi mokslo populiarinimo filmą, tad gido mintį sekiau, bet nežinau ar
kiti buvo tokie greiti, kad spėtų susigaudyti, jog naujausias megateleskopas
visatą fotkins per radiją.
Ekskursiją
vainikavo trys spalvoti ir dramatiškai užgroti filmukai apie kosmoso
neaprėpiamybę beigi mūsų žemišką menkumą. Nu tikrai esate regėję kokį
mokslingesnį ar jausmingesnį ekvivalentą. Taip truputį pagalvojau-pagalvojau ir
savo neperdėm frykiška galva sugalvojau, kad tikriausiai nėra ant Lietuvos
geresnės kino salės Žvaigždžių karų sužiūrėjimui.
beje, komentuodamas šitą šabloninį ateivį, gidas labai įdomiai papsakojo apie nesvarumo biologiją
Apžvalgos aikštelė
Prizas už tamsiose
kosminiuose salytėse išklausytą daugiau-mažiau nuotaikingą ekskursiją
yra
išnirimas į šviesų stiklo burbulą, tiksliau – elipsę, o dar tiksliau –
elipsiodą, kas reiškia 3D elipsę (ačiū protingam žmogui už paredagavimą).
Pati erdvė daro įspūdį. Apylinkių miškynai-ežerynai irgi daro įspūdį.
Stiklo meno paroda skamba, kaip labai savo vietoj. Žodžiu labai
pliusinu.
Kitos galimos kosminės pramogos
Taip pat
muziejuje galima užsirašyti naktinei ir dieninei kosminių dalykų apžiūrai. Pro
naująjį Kakaro bokšto teleskopą į naktį žiūrėjau kažkada seniai-seniai, kai
buvo labai šalta – tais laikais, kai būdavo dar tikroviškos šalčių-šalčiausios
žiemos. Viską ką prisimenu, kad buvo žvėriškai šalta, o tie blausūs dangiškų
šviesulių vaizdai anam tūbos gale nelabai tešildė..
Dieninėse
ekskursijose žiūrima į saulę. Ta būna smarkiai ryškesnė ir spalvotesnė nei
naktinės žvaigždės. Visai atrakcija pamatyt ant saulės kokį inkštirą ar palaidą kasą ale protuberantą smagu.
Išvados
Kakaro bokštas yra tikrai įspūdingas reiškinys ir ne tik Kulionių kaimo masteliais. Kad ir kiek mane papiktino atgrubnagiška muziejininkystė ar lietuvių liaudies ir jos meno iškėlimas iki kosminių aukštybių, bet iš esmės nesigailiu porą saulėtų vasaros valandų praleidusi Kosminio centro tamsybėse. Čia vienas iš dalykų labai vertas pažiūrėti sykį, o po to gyventi labai ramiai. Bent jau iki sekančio milijonų įsisavinimo.