Leonardo da Vinci muziejų įsidėmėjau, kaip ne „paveikslų muziejų“, kuris gali pradžiuginti Liudviką. Taip jau nutiko, kad jis tapo pirmuoju mūsų aplankytu muziejumi Florencijoje. Taip nutiko dėl trijų labai svarbių priežasčių: nes buvo netoli nakvynės vietos, nes dirbo pirmadienį, nes labai lijo ir reikėjo kažkur pabūti.
Ką galima pamatyti Florencijos Leonardo da Vinci muziejuje?
Aš irgi manau, kad paprasta IKEA laiptelis būtų padėjęs geriau suprasti da Vinčio genealumą.
Tai nedidelis muziejus. Poroje nedidelių salių išstatyti aparatai, sukonstruotai pagal da Vinčio brėžinius. Kažkiek paprastesnių aparatų atiduotą lankytojų nučiupinėjimui, tačiau yra ir neliečiamų mašinų, o taip pat sumažintų modelių. Labai maža salytė skirta da Vinčio pasišventimui žmogaus anatomijos tyrinėjimams. Mums šią salę pavyko pereiti tik užsidengus akis, nes išmėsinėto žmogaus maketai buvo žiauriai tikroviški. Atskira erdvė paskirta lankytojų meistravimui ir kūrybai, sekant da Vinčio temomis.
Kaip mums patiko muziejus?
Iškarto reikia deklaruotis, kad vaiką į muziejų atsivedusi mama neturėjo gilesnio susigaudymo fizikoje ir nė lašelio nuoširdesnio susižavėjimo inžinerija. Taigi nebuvo ko labai stoviniuoti ties nerušiojamais aparatais, todėl visą ekspoziciją apėjome per pusvalandį. Apžiūrėjome, kas žiūrima, apčiupinėjome, kas čiupinėjama. O tada prasidėjo tikrosios įdomybės. Lankytojų kūrybingumui skirtoje erdvėje strigome visai valandai. Truputį papeizaliojom atšipusiais flomasteriais, pasisukinėjome šen bei ten, kol į Liudviko rankas pateko medinės kaladėlės. Kaladėlių poste strigome valandai. Ir tai ne metafora. Tai tikslus laikas, kiek Liudvikas buvo užsiėmęs su tomis trimis saujomis nuzulintų kaladėlių. Buvo pastatytos mažiausiai trisdešimt aštuonios penkiolikto amžiaus pilies sienos. Mažiausiai trisdešimt septynios penkiolikto amžiaus pilies sienos buvo nugriautos priešų. Paskutinė siena buvo palikta stovėti, prieš tai arčiausiai stovėjusių lankytojų labai mandagiai paprašius nenugriauti.
Kai tik pradėdavo niežėti sprandą iš nekantrumo, kada pagaliau užsidarys pilių statymo ir griovimo cechas, prisimindavau kaip lauke šlapia, kaip mūsų dar nepriima į sekantį viešbutį. Mintyse padėkodavau vaikui už gebėjimą tiek prifantazuoti apie tas pavargusias kaladėles.
Mano mama mėgsta sakyti: nuo biški dulkių dar niekas nemirė.
Ar grįšime į Leonardo da Vinci muziejų?
Labai tikiuosi, kad ne. Jei lauke nelyja arba turite kur pasidėti – per daug nedvejodami atidėkite šį muziejų „kitam kartui“. Tos mašinos kaip ir įdomios, kaip ir gražu, kad gražiai piešęs žmogus buvo visai nenusipykęs su matematika, visokių monų prigalvojo. O bet tačiau Florencijoje tiek tiršta autentiško meno, grožio ir istorijos, kad šis atrakcionų kambarys nėra vertas nei laiko, nei eurų.
Kitą kartą labai įdomu pagal mažoje galvelėje atsisijoja įspūdžiai.
Pažiūrėjus iš kitos pusės, Leonardo da Vinčio muziejuje Liudvikas įsidėmėjo patį genijaus vardą. Todėl Uffizi galerijoje buvo paprasčiau atkreipti dėmesį į da Vinčio tapybos darbus. Tiesa, vaikas nusprendė, kad anas buvo geresnis konstruotojas, nei dailininkas, nes piešiniai per mažai spalvoti.