Važiuoti į Černobilį apsisprendžiau per nepilnas dvi sekundes. Tikrai niekada neturėjau minties „kaip gerai būtų pašmikinėti radioaktyvioje zonoje“, užtat iškarto pasidaviau pagundai viena diena ilgiau pabūti toli nuo namų ir vaikų reikalų. Černobilis tiesiog ideali vieta atitrūkti nuo vaikiškų reikalų – vaikštinėjant Pripetėje gali būti tikras, kad mažiausiai už 30 km. spinduliu nėra nė vieno vaiko. Kurių galų važiuoju į Černobilį savęs užklausiau tik prieš pat kelionę pažiūrėjusi Tą serialą. Pačioje Černobilio zonoje irgi reguliariai savęs perklausdavau „nafig čia man reikėjo trenktis?“. Atsakymo dar nesugalvojau, bet stebėdama kitus ekskursantus įtariu, kad Černobilio populiarumą lemia grožis ir šiurpas.
Bene pagrindinė traukos priežastis – poreikis pasišiurpinti. Vaikai kažkurioje vystymosi fazėje vienas kitam pasakoja šiurpes, o pasakų amžių išaugę dėdės ir tetos moka pinigus ir baladojasi į Ukrainos pakraštį, kad ten paieškoti radioaktyvių šiurpuliukų. Teoriškai dėl saugumo padalinti radiacijos matuokliai greitai tampa vaiduoklių medžiotojų amunicija. Laimi tas, kas suranda radioaktyviausią tašką ir prie jo nusipaveiksluoja.
Kita turistų grupė yra gražūs žmonės, kurių grožis gali išgelbėti bet kokį šabakštyną. Apleistų mokyklų ar namų fonas puikiai tinka fotosesijoms. Nežinau ar jau yra tokia paslauga, bet išvyka su fotografu vietoje gido būtų labai einamas produktas.
Akiratyje vis beprasisimakaluojanti padoriai priliuobusių lenkų grupė, matomai, išvykos prasmės klausimą tiesiog užpylė.
Kas Černobilio zonoje parodoma turistams
Turistai vežiojami ir vedžiojami tik pramintais takais. Černobilio zona suskirstyta į 30 ir 10 kilometrų zonas. Į kiekvieną jų patenkama pro kareivių saugomą postą. Kaip ekskursijos starteris pateikiamas apliestas kaimas 30 km zonoje. Kirtus 10 km zonos postą išleidžiama pasifotografuoti prie Černobilio miesto ženklo. Pačiame Černobilyje sustojama papietauti. Po sprangių pietų nuvežama pasidžiaugti nuo naujumo dar švytinčiu sarkofagu. Vėliau vedama pasivaikščioti po Pripetę. Desertui sustojama Černobilis II pažiūrėti Duga radaro. Tik naujasis sarkofagas ir radaras yra įdomūs ne vien todėl, kad jie apleisti ar suniokoti. Tiesa, bene pats įdomiausias objektas visuomet lieka iš rankų nepaleidžiamas matuoklis ir jame besikeičiantys skaičiukai.
Realiai pamatoma daug apleistų pastatų apaugusių piktkrūmiais ar cielais medžiais. Dalis objektų šiurpina kiek efektyviau – tai apleistas darželis ir mokykla. Tai šen tai ten pakomponuoti lėlių griaučiai galėtų sėkmingai vaidinti siaubo filmuose. Mūsų gidė norėjo padaryti mums paslaugėlę, todėl Pripetėje pasiūlė užlipti ant daugiaaukščio namo stogo. Kad ta paslaugėlė nėra labai ekskliuzyvinė išdavė dulkinoje laiptinėje aiškiai pramintas takutis. Teoriškai, užeiti į ekskursijoje nenumatytų objektų vidų, yra draudžiama. Praktiškai, gidui tereikia turėti draugą, kuris šalia turistų šturmuojamo pastato pastoviniuotų su davikliu, skirtu fiksuoti gido judėjimo trajektorijas. Visuose „uždraustuose“ Pripetės pastatuose išminti takučiai, prikomponuota gražiai šiurpių kadrų, susitinka ir prasilenkia skirtingų grupių ekskursantai.
gidė sakė, kad čia buvo viskas taip nauja ir gražu kaip kokiam LasVegase
Gidė
Kitas, ne mažiau įdomus ekskursijos į Černobilį eksponatas – pati gidė. Tai buvo jauna mergaitė, kurią pakalbinus rusiškai ji nuoširdžiai prisipažino, kad jai patinka kai grupė nelabai kuo domisi, mat kalbant ir balsas nuvargsta ir energijos netenkama. Ir ji tikrai ne blefavo. Oficialiosios angliškos programos dalyviai išgirdo tik trumpą informaciją čia tas ir tas, čia anas ir anas. Buvo akivaizdu, kad gidė pasitiki dalyvių išprusimu – gi visi bus pažiūrėję Tą serialą, o be to dardant iš Kijevo į Černobilį parodytas dokumentinis filmas. Kas dar kam neaišku?
Mūsų laimei Černobilio miestelyje netyčia prie mūsų grupės prisijungė radiaciją matuojantis kariškis. Jis kalbėjo tik paklaustas ir tik rusiškai, tačiau supratimo kas per daiktas yra radiacija turėjo žymiai daugiau už mūsų oficialią palydovę. Nuoširdžiai pasidžiaugiau gimusi taip seniai, kad dar suprantu rusų kalbą.
Ant oficialaus ekskursijos bilieto buvo be užuolankų parašyta, kad tipsai vairuotojui ir gidei į bilieto kainą neįskaičiuoti. Taip jau nutiko, kad grįžtant sugedo „rankų darbo“ autobusiukas, rankomis iš krovinio perdarytas į keleivinį. Savo iniciatyva išlipome iš pamažėle dardančio autobusiuko Kijevo prieigose. Kaip tystelėjo energiją tausojusios gidės veidas, kai akivaizdžiai pamatė kad lipame lauk ir net neketiname pasižarstyti arbatpinigiais.
Radiacija Černobylio zonoje
Pats įdomiausias Černobilio zonos eksponatas yra nematomas. Todėl jam pažiūrėti padalijami dozimetrai, kurie rodo radiaciją milisivertais per valandą su 25% paklaida. Aš buvau grupėje juokingiausia, nes pamačiusi kylančius skaičius iškart apsisukdavau ant kulno. Pirmą kartą apsisukau, kai apleisto kaimo gilumoje milisivertai šoktelėjo nuo 0.12 (normalus radiacinis fonas) iki visų 0.20. Dvigubas padidėjimas – ne juokas gi. Važiuojant per Raudonajį mišką dvigubas padidėjimas jau atrodė kaip juokas. Dozimetrai tarškėjo nenustodami ir užtikrintai šoko iš dešimtųjų dalių į sveikus milisivertų skaičius. Aukščiausias matytas, ar tiksliau girdėtas milisivertų skaičius buvo 400 – karuselėje yra ypač radioaktyvus taškas, kurį, kaip supratau, visi gidai moka mintinai.
Paprastai kalbant apie ekskursijas į Černobilį minima, kad čia panašiai radioaktyvu, kaip lėktuvuose. Ir, žinokite, tai ne blefas. Skrendant iš Kijevo į Vilnių bendrakeleivio Černobilio zonos prieigose įsigytas dozimetras rodė visus 2 milisivertus. Man šita info susišvietė iš kitos pusės – skraidyti lėktuvais yra taip pat nesaugu, kaip pramogauti Černobilio zonoje. Tai gerai, kad neįperkam atostogų kitoj žemės pusėj.
Įspūdis
Nuo pat pirmo apleisto kaimo ėmė pykinti. Nė kiek nedžiugino į šabakštyną pavirtę kažkieno namai. Visos dienos metu lydėjo slogutis, vakare išsivartęs į migreninį galvos skausmą.
Didžiausią pasibjaurėjimą paliko ne kadais nutikusi tragedija, o šiandien Černbylyje palaikoma betvarkė. Teritoriją saugantys kareiviai autobusus su turistais gali tiek užlaikyti, tiek nesivarginti net apžiūrėti. Gidė labai džiaugėsi, kad tą dieną apsaugai buvo artai gera nuotaika, artai per karšta, artai tiesiog tingu skirti dėmesio mūsų autobusiukui. Tuntai turistų šmikinėja ten, kur teoriškai draudžiama įeiti. Gidė pasakojo apie stalkerius, kurie kelių dienų pasivaikščiojimą savanoriškai baigia apsaugos poste, iš kur juos privaloma tvarka pavėžina iki Kijevo ir išrašo baudą. Ekskursijos kaina yra didesnė už baudą.
iš kariškių saugomos Černobylio zonos
Tą šeštadienį Černobilyje buvo apie 600 turistų, nors pasitaiko dienų, kai lankytojų skaičius siekia ir 1000. Bandžiau pasidomėti kokia dalis įplaukų už aktyviai ariamus turizmo dirvonus tenka zonos priežiūrai. Gidė patikino, kad niekas to nežino. Mergaitei pasirodė naivi ir mūsų nuostaba, kaip iš kariuomenės saugomos teritorijos gali išvažiuoti labai nesmulkūs radarų gabalai. Dar daugiau juoko sukėlė klausimas ar yra Ukrainoje bent kažkokia mažulytė gyvenimo sritis, kur neveikia korupcijos dėsniai. Nei jai, nei kareiviui-radiologui neužtruko nė sekundės dalies, kad užtikrintai atsakyti – tai aišku, kad nėra.
Ar dar važiuosiu į Černobilį? Ačiū, nemanau.