Pirmą kartą buvau muziejuje, kuris sukėlė konkretų pasibjaurėjimo jausmą. Tai nutiko Mindūnų A. Truskausko medžioklės ir gamtos muziejuje (Molėtų muziejaus padalinys). Iš pirmo žvilgsnio muziejaus ekspozicija primena Tado Ivanausko muziejų Kaune. Na tik maštabai kuklesni ir iškamšos dailesnės, nenunešiotos. Skiriasi ir tai, kad Ivanausko muziejuje iškamšomis pasakojama apie gamtą ir gyvūnų natūralias buveines. Tuo tarpu Medžioklės muziejuje iškamšomis paliudytas vieno privataus asmens didelis ego.
Kas tas Mindūnų Medžioklės muziejus
Tai Molėtų muziejui padovanota privataus medžiotojo trofėjų kolekcija. 2012 m. Antanas Truskauskas Molėtų rajono savivaldybei bei Molėtų krašto muziejui padovanojo savo medžioklės trofėjų kolekciją. Tiksliau perdavė sumedžiotų gyvūnų kailius, o įstaiga valstybės lėšomis pagamino iškamšas ir jas eksponuoja. Parodoje eksponuojama tik trečdalis kolekcijos.
Ką galima pamatyti Mindūnų Medžioklės muziejuje
Kaip jau minėta, visus muziejaus eksponatus sieja viena bendra aplinkybė – visi gyvūnai yra nušauti vieno žmogaus. Eksponuojamos kelios iškamšos „visu ūgiu“, daug galvų, ragų, nuogų kaukolių. Iš visų eksponatų tik raganosis padarytas be natūralaus raganosio kailio. Vienok padarytas taip gerai, kad atrodo kaip tikras. Tiems, kas sako „nebūtų sumedžioję ir prikimšę – nebūtum pamatęs, kaip atrodo“ ta raganosio galva yra puikus įrodymas, kad visai nebūtina gyvūno nugalabyti, kad pamatyti jo natūralaus dydžio galvą pakabintą ant sienos.
nebūtina raganosio nušauti ir prikimšti.
Žvėrių iškamšos po kambarius išskirstytos geografiniu principu – yra Afrikos, Eurazijos, Azijos ir abiejų Amerikų kambariai. Pagal idėją, turėjo būti ir Australijos, bet lyg nepastebėjau jokios koalos iškamšos. Muziejaus darbuotojas minėja, kad čia nėra tik Antarktidos gyvūnų iškamšos, nes ten nėra ką medžioti. Taigi, kiekvienoje patalpoje lankytojai gali pamatyti po keliolika kiekviename kontinente komercinei medžioklei parduodamų laukinių gyvūnų.
Kokius klausimus kelia medžioklės muziejaus ekspozicija
Pažintinę prasmę medžioklės muziejuje galima išseparuoti nebent besidomintiems komercinės medžioklės tendencijomis pasaulyje. Bet ir šita tema nėra atskleista. Tikiu, kad pats komercinės medžioklės reiškinys yra kompleksiškesnis ir įdomesnis, nei ekspozicijoje pristatoma medžioklės logika: nušoviau – nusifotkinau – prikimšau – pakabinau ant vinuko.
Gal dar ką nors įdomaus galėtų pasakyti antropologai ar psichologai. Pats reiškinys kaupti įveiktų priešų simbolines ar fizines liekanas, idant pačiam pasidrąsinti ir kitiems pagąsdinti, yra toks pat senas, kaip genčių smurtiniai santykių aiškinimaisi. Bet vat visai įdomu, kaip pas atskirus individus tie pirmykščiai instinktai tiek stipriai prasimuša, kad aniems nesuku keliauti į kitą pasaulio pusę, kad nusipirktų teisę nušauti „priešą“. Ir dar po to didžiuotis atseit asmenine pergale prieš lokį.
Kitas dar įdomesni klausimas, kodėl Molėtų savivaldybei atrodė prasminga skirti patalpas ir lėšas vieno asmens puikybės paminklams išeksponuoti. Tarkim, kad čia mano asmeninė problema, kad nesuprantu komercinės medžioklės pramogos. Pasaulyje ne viskas turi džiuginti, ne viską išeina suprasti ir, tarkim, yra bjauresnių dalykų nei iš laimės švytintis vyrukas šalia per saugų atstumą nupilto stipraus ir gražaus laukinio gyvūno. O bet tačiau kurių galų valstybės lėšomis tvarkyti tokių veikėjų asmeninę kolekciją? Sakot, čia gamtos pažinimas. Tikiu, kad patyręs gamtininkas turėtų ką pamatyti žiūrėdamas į briedžio galvą. O ką gali eilinis lankytojas sužinoti apie antilopes matydamas tik jų galvas – kad gražūs ragai, todėl kažkam smagu nušauti antilopę ir jos ragus pasikabinti ant sienos?
Ar dar sugrįšime į Mindūnų medžioklės muziejų?
Džiaugiuosi, kad šitą muziejų aplankiau be vaiko. Gal ir atsivesčiau čia jau ūgtelėjusį sūnų, kad pakalbėti kodėl kitiems žmonėms reikia kažką nušauti vardan pramogos ir garbės. Kita vertus, labai tikiuosi, kad jam ūgtelėjus ėjimas žiūrėti trofėjų bus tokia pat pasibjaurėjimą kelianti pramoga, kaip cirke ant dviračio važiujančios meškos.
Šalia medžioklės muziejų veikia Ežerų žvejybos muziejus. Tai saugyklos tipo muziejus, kurį būtų įdomu aplankyti su gidu. Šį kartą gavosi paradoksas, kad daugiau dėmesio pritraukė ir išlaikė neigiamas emocijas sukėlusi medžioklės ekspozicija, o ne tvarkingas, niekaip neprovokuojantis Ežerų žvejybos muziejus.