Aplankyti MO muziejų ruošėmės nuo pat jo atidarymo. Tiksliau aš ruošiausi, pakol vieną gražų pavasario sekmadienį ėmėm ir susiruošėme abu. Iškarto prisideklaruoju, kad neturiu didesnio suopračio visų po Renesanso ėjusių menų parodų salėse. Kaip gerai, kad Mo yra labai draugiškas tiek vaikams, tiek menuose ribotą supratimą turintiems jų tėvams. Kiekvieną sekmadienį čia nutinka „Šeimos sekmadienis“. Viename tokiame ir sudalyvavome.
Geroji patirtis prasidėjo net nepasiekus parodos – tualete. Nė lašelio ironijos. Prieš ekskursiją užėjom susitvarkyti reikalų ir vaikas buvo tiesiog pakerėtas tualeto kvapo. Kokį penkioliką kartų perklausė kas čia taip skaniai kvepia, o išeinant abiem saujom kiek tilpo prisigaudė kvapaus oro ir kurį laiką vaikščiojo sugniaužtuose kumštukuose saugodamas, kad gerasis kvapas neišsivaikščiotų.
Po parodą „Bendrabūvis“ pavaikštinėjome savarnkiškai. Man kaip reikalas buvo pakedentos smegenys labai paprastais ir konkrečiais klausimais: kas čia yra, kodėl padaryta taip, kam reikalinga šita detalė, kodėl čia skylutės, ką šitas daro ir pan. ir t.t. Įtariu, kad vsiems būtų įdomu paklausyti taip nuosekliai egzaminuojamų pačių meno autorių. O štai parodą „Gyvūnas – Žmogus – Robotas“ žiūrėjome vedini labai šaunios gidės.
Eskursija buvo gera ne tik vaikams, bet ir tėvams, kurie norėtų savarankiškai tęsti tiek susipažinimą, tiek supažindinimą su menais. Užsiėmimo esmė – atverti žiūrėjimo perspektyvas ir sudėlioti orientacinius kuoliukus meno pažinimo laukuose. Vaikams buvo priminta, kad svarbu susipažinti su „kambario“ pavadinimu, idant susigaudyti kur esi. Pakviesta pažiūrėti į paveikslus judant skirtingu ritmu – žmoniškai, kampuotai-robotiškai ir į visas šalis belakstančiomis persigandusio gyvuliuko akimis. Tuo pačiu besiblaškančios vaikų akytės buvo nukreiptos į paveikslų spalvas. Į siužetą atkreiptas dėmesys, pakviečiant laisva forma atkurti konkretaus kūrinio temą. Dar vaikai buvo provokuojami įsižiūrėti į skirtingas atlikimo technikas, sugalvoti pavadinimą paveikslui, atspėti paveikslus juo paišant savo artimam ant nugaros.
Kiek Liudvikui patiko šis pasivaikščiojimas nebuvo lengva suprasti, nes su nepažįstamų žmonių grupe jis nebūna nei drąsus, nei labai atviras įspūdžiams. Užtat man toks muziejaus lankymo formatas patiko, nes nereikėjo atsakinėti į begalybę klausimų ir paaiškinti dalykų, kurių pati nebūtinai suprantu. Gidės pasivaikščiojimo su vaikais puikumą pilnutinai įvertinau, kai per parodą ėjau be savo pumpuriuko. Tuosyk pasimatė, kaip metodiškai sudėlioti susipažinimo su menais akcentais, kaip dėmesingai parinkti darbai. Pro intensyvesnius kūrinius praėjome jų net nepastebėję. Dėl savo keturmečio gebėjimų priimti smurtines ar tiesiog perdėm rimtas scenas abejoju ne iš lempos. Iš Saukos fotografijų parodos teko evakuotis pagreitintu tempu, nes vaiką labai sutrikdė „amžinybėm nukreiptų“ žvilgsnių rūstumas. Prie kelių nuotraukų suglumęs klausė „kas jam buvo?“, nors žmogus, atrodantis visai kaip normalus žmogus, mąsliai žvelgė į tolius. Po to jau nebepadėjo nei laimingų vaikų nuotraukos, nei bet kokios derybos – susijaudinęs pareikalavo čia ir dabar palikti visus „kas-jam-buvusius“.
Didelis MO muziejaus gerumas yra čia įsikūrusi kavinė. Po muziejaus Liudvikui tiesiog būtina suvalgyti pyragėlį. Būtinai kavinėje. Kitaip muziejinė patirtis lieka kaip ir nepilnavertė. Po pasimuziejinimo MO, šitą reikalą labai paprasta susiorganizuoti.
Apžiūrėję MO muziejų tikrai nepatapome modernaus meno ekspertais, bet padėjome pagrindus supratingesnių santykių užmezgimui. Kitas konkretus efektas – Liudvikas pradėjo dar atsakingiau saugoti savo avangardinius kūrinius. Spintelėje guli primakaluoto plastilino krūvelė. Išmesti negalima, nes ten yra Menas – savaitgalį nešime į muziejų. Bandžiau prasinešti su labiau vaikuose ir menuose patyrusio žmogaus patarimu – nufotografuoti Meną ir saugoti jo atvaizdą, o pačius kūrinius paleisti į laisvę. Nufotografuoti buvo labai gera mintis, o tada gavau griežtą priminimą, kad Menas turi būti nuneštas į muziejų, o ne į šiukšlių konteinerį.
Kaip Mo pritaikytas vaikiškai auditorijai?
Iš specialių pritaikymų yra įrengtas žaidimų kampas hole, yra galimybė visur pravažiuoti su ratukais. Mo turi vieną geriausių pritaikymo variantų iš visų galimų – vaikams ir šeimoms skirtą kokybišką laiką sekmadieniais. „Šeimos sekmadieniai“ turėtų tapti geruoju pavyzdžiu visiems geros valios muziejams. Čia nereikia registruotis, nereikia primokėti už edukacijas – tiesiog prisruošti, ateiti ir leisti būti pakultūrinantiems.
Ar dar ateisime į Mo?
Vieną gražų sekmadienį būtinai dar grįšime pas gyvūnus-žmones-robotus. Labai maga išbandyti teatro užsiėmimus, juolab juos veda ne kartą patikrintas teatras „Pradžia“.
Oficiali info čia.