Jeigu galvojate, kad Gedimino pilis yra mokama teminė apžvalgos aikštelė – aš irgi taip manau. Todėl kiekvieną kartą būna labai gaila penkių eurų perkant bilietą. Beprasmiškesnis pinigų švaistymas galėtų būti nebent Televizijos bokšto aplankymas. Abiejų objektų komercinę sėkmę lemia tik tai, kad jie iš visur gerai matomi ir iš jų viskas gana gerai matosi. Čia mano asmeninė nuomonė, kuri visiškai nesutampa su Liudviko asmenine nuomone. Jam Gedimino bokštas kiekvieną kartą yra super vau dalykas. Kompromisas – pasiūlyti vaikui aplankyti Gedimino pilį paskutinį mėnesio sekmadienį, kuomet šita atrakcija priima lankytojus už dyką.
Kai pirmą kartą ėjome į Gedimino bokštą, Liudvikui pamiršau pasakyti, kad ten nėra ką žiūrėti. Gal tik tas pilių maketas įdomesnis objektas, o daugiau lipi kol užlipi ant stogo apsižvalgai kokio gražumo tas mūsų miestas. Pasifotkini, nes kitą kartą čia ateisi, tik kai iš Telšių į svečius atvažiuos teta Danutė arba iš Brazilijos atskris Gustavo. Tai vat, Liudvikas nežinojo Gedimino bokšto lankymo protokolo ir užskaitė už normalų muziejų. O normalūs muziejai lankomi atidžiai ir atsakingai.
Ką galima pamatyti Gedimino bokše?
Pirmasis patyriminio pažinimo etapas yra užkopti į Gedimino kalną ir pakalbėti kodėl reikėjo pilį statyti taip aukštai. Pačiame bokšte šalia kasų yra krūva apvalių akmenų, medinis katapultos modelis, kažkiek šarvų, kažkiek žalvarinių segių ir kitų pašvitų – ką turėjo gražaus, tą sudėjo. Kitoje salėje išeksponuotas aukštutinės ir žemutinės pilies maketas bei pora komplektų šarvų. Trečioje salėje padaryta vaizdo instaliacija, kurioje rodomo kaip skirtingais laikais pilį puolė, o galiausiai ėmė ir atstatė bokštą. Dar vienoje salėje veikia Baltijos keliui skirta paroda. Bendrai ekspozicija palieka jausmą, kad muziejus labai stengėsi ką čia tokio padėti į tas tris-keturias mažytes salytes. Ir dar įtariu, kad už kiekvieną salytę buvo atsakingas skirtingas darbuotojas.
Beje, ką tik paskaičiau, kad Baltijos kelio ekspozicija Gedimino pilies bokšte turi racijos, nes čia buvo kelio pradžia. Gražu, kad muziejininkai pasitiki lankytojų išsilavinimu ir apsikaitymu, bet būtų visai neblogai dėl visa ko aiškiau sudėti parodos akcentus.
Liudvikas galvoja kažkiek mažiau. Tiksliau, galvoja apie tai ką mato, neskirdamas energijos pamąstymams ko ir kodėl čia nemato ir kodėl. Jam visada įdomu kaip veikia katapulta, kaip padegdavo tuos akmenis (nes viršuje instaliacijoje piliakalnio šlaitu rieda degantys rieduliai), kodėl neprašaudavo strėlė pro šarvuotus marškinius, nors jie su skylutėmis ir t.t. Baltijos keliui skirta ekspozicija išprovokavo kalbas apie tą laiką kai gimė mama ir tėvelis – sovietmetį (žmogus jau patikėjo, kad nei tėtis, nei mama negyveno dinozaurų laikais, o ir močiutė gimė nebe akmens amžiuje). Svarbiausias klausimas, kurį išsinešėme ir apkalbėjome šį kartą – kodėl buvo draudžiama nešioti Lietuvos trispalvę vėliavą.
Po savaitės pasidomėjus kas Liudvikui labiausiai patiko Gedimino bokšte, jis perklausė atgal – kodėl ten labai mažai senovinių dalykų? Kodėl senoviniai dalykai parodyti tik dvejuose salytėse?
Ką su vaiku paskaityti apie Gediminą ir jo pilį?
Gedimino kalnas ir pilis dominuoja miesto panoramoje, tačiau neproporcingai mažai nušviesti vaikiškoje literatūroje. Paskubomis pasikuitusi internetuose radau knygelę „Vilniaus legenda“ (Alma Littera, 2007). Knyga iš tos pačios serijos, kaip pamėgtas „Vilniaus siaubūnas“, tai radusi nenunešiotą egzempliorių ilgai nesvarsčiusi nupirkau. Manęs nedžiugina nei didybe ir tauriu patosu paramstytas tekstas, nei iliustracijos, kurios iš pirmo žvilgsnio panašios į kompiuterinio žaidimo eskizą. Bet vėlgi mano asmeninė nuomonė nesutapo su Liudviko asmenine nuomone, todėl ne kartą skaitėme apie Gedimino sapnus ir ne kartą aiškinomės ko tas vilkas kaukė.
Viena kolegė užsiminė, kad buvo jau sulaukusi pilnametystės, kai netyčia sužinojo, kad „Gedimino pilis “ – tėra pilies bokštas ir tas pats dviem trečdaliais atstattytas. Kad Liudvikas neužkibtų ant žodžių, stengiuosi pasakoti apie Gedimino pilies bokštą, bet tikrai daug lengviau automatu pasisako „mažuli, jau einam į kitą Gedimino pilies aukštą“.
Kaip Gedimino pilies bokštas pritaikytas vaikiškai auditorijai?
Niekaip. Labiausiai vaikų skoniui subalansuota Gedimino kalno pramoga užkilimas ir/arba nusileidimas keltuvu.
Ar dar ateisime čia?
Įtariu, kad vien per vasarą Gedimino pilį aplankysime kelis kartus.
Oficiali muziejaus info čia
