Kas yra Bastėja? Bastėja yra gynybinės sienos įtvirtinimas, skirtas priešų apšaudymui artilerijos patrankomis. Vilniaus Bastėja, dar vadinama Barbakanu, buvo suorganizuota XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje. Įtvirtinimų efektyvumas, deja, buvo ribotos istorinės reikšmės. XVII a. viduryje Vilnių ištiko Tvanas – maskoliai iš esmės nuniokojo ir išplėšė mūsų gražųjį miestą. Po to procedūrą kartojo švedai, po to vėl maskoliai. O XVIII a. Bastėjos grioviai buvo ilgai ir sėkmingai eksploatuojami, kaip miesto šiukšlynas.
Ką galima pamatyti Bastėjoje? Svarbiausias eksponatas čia pats gynybinis įtvirtinimas. Muziejaus hole paruošta stendų paroda apie Vilniaus gynybinę sieną bei vartus. Mes paprastai perskaitom po vieną stendą kiekvieno apsilankymo metu. Bastėjos stogas įdomus, kaip apžvalgos aikštelė. Taip pat čia galima iš arti apžiūrėti ir apčiupinėti patrankas. Požeminėje dalyje išeksponuoti archeologiniai radiniai. Kadangi paroda vadinasi „Naujausi Lietuvos archeologijos atradimai“, tai nėra konkretesnės temos ar naratyvo – tiesiog paserviruoti įvairūs šaukštai, kibirai beigi pašvitai iš įvairių amžių. Ant sienų sukabintose faksimilėse išdėstyti veikalai bei planai apie to meto miestų fortifikacijas ir artileriją. Pačiame gūdžiausiame gale užu pertvaros patupdyta E. Ludavičiaus Bazilisko skulptūra.
Apie ką pakalbėti su vaiku Bastėjoje? Bastėja glaudžiausiai siejasi su dviem temomis – miesto gynybos ir Bazilisko legenda. Mes visada pasikartojama kur gyveno vilniečiai, kodėl priešai puolė mūsų gražų miestą, kaip reikia šaudyti iš patrankų, kiek arklių reikia vienai patrankai traukti. Nuo pokalbių apie miesto gynybą XVII a. Liudvikas savarankiškai perėjo į šių laikų aktualijas. Taikūs tėvai buvo užatakuoti klausimais: ką daryti kai pamatai priešą? Kas dabar gina mūsų miestą ir šalį? Iš ko šiais laikais kareiviai šaudo į priešus? ir pan. Beje, nei senovinių, nei dabartinių priešų neįvardinu tautybėmis, nes dabar toks metas, kai vaikui kiekvienas žodis paraidžiui įsirašo iki plaučių gilumos. Nenorėčiau, kad sutikęs rusą ar švedą vaikas lėktų persigandęs trimituodamas, kad priešai puola.
Bazilisko legenda. Mums Bastėja dar labai įdomi dėl Bazilisko legendos. Pati legenda gana šabloninė – vilniečiai Barbakano grioviuose
privertė šiukšlių, įsiveisė juodo gaidžio ir rupūžės išpera Baziliskas. Padaras, be abejo, visų skaniausiai valgė mažus vaikus ir dailias mergeles. Mielas nekilmingas jaunuolis tą bestiją ištručijo išprovokavęs pasižiūrėti pačiai sau į akis.
Basiliskas Bastėjoje įsiveisė ne tik dėl miestiečių nevalyvumo, bet ir dėl pavydumo. Lietuviai nuo seno kaimynams pavydėjo ne tik žalesnės žolės, bet ir bjauresnių pabaisų. Krokuva nuo senų senovės turėjo savo slibiną – Smok‘ą Wawelski‘į, Varšuvoje buvo įsiveisęs Baziliskas, o Vilnius teturėjo niekam rimčiau neįkandusį geležinį Vilką. Konkreti sarmata prieš brolius lenkus. Tai Vilnius, kad nebūtų koks nuobodus provincijos miestas be savo istorijos, irgi išsiperino Viduramžių bestiarijų gražuolį – Baziliską. XVIII a. garbingų vyrų raštuose radosi užuominų apie Vilniuje įsiveisusį Baziliską, o legendinis Lietuvos mitų kūrėjas Teodoras Narbutas sudėliojo visus taškus ant Vilniaus Bazilisko siužetinės linijos. Dabar galime nesigėdydami lenkams žiūrėti į akis!
Bazilisko prisijaukinimas. Mes Baziliską jaukinomės bene metus. Pirmiausia apie tokį sužinojome Bastėjoje. Tada skaitėm knygutę apie „Vilniaus siaubūną“, tada grįžom į Bastėją ir ilgai drąsinomės nusileisti laiptais žemyn. Muziejaus darbuotojos tikino, kad šiomis dienomis Baziliskas pavirtęs į mažą mielą gyvuliuką, kuris mėgsta nebe vaikus, o saldainius. Tą rupūžės perą rimtai pakeiksnodavau kiekvieną kartą, kai senamiesčio kavinėse prireikdavo nusileisti į rūsyje įrengtą tualetą. Liudvikas net riesdavosi iš baimės pasimatyti su Vilniaus siaubūnu. Paskutinį kartą Bastėjoje išdrįsome užeiti už širmos ir akis į akį pasilabinti su garsiuoju vietos gyventoju. Užtrukome pakankamai ilgai, nes pasirodo, Baziliskas patapęs geru Liudviko draugu. Taigis tą gaidį su gyvatės uodega būtiniausiai reikėjo pavaišinti trupinukais, pasišnekučiuoti kas kaip laikosi, pasidomėti, kodėl Bazilisko niekas į lauką nepaleidžia ir panašiai.
Pats geriausias dalykas Bastėjoje. Nors Bastėjoje nėra praktiškai jokių vaikams subalansuotų atrakcijų, man ji yra pats draugiškiausias vaikams muziejus iš visų kiek lankėmės. Čia vaikai ir kitų amžiaus bei dydžių žmonės visuomet pasitinkami su šypsena. Jei į muziejų išėjai su vaiku, o atėjai jau su mažu katiniuku, kuris prie kasos pakalusia: „miau, ar reikia bilieto katiniukams?“, darbuotoja nusišypso ir paaiškina, kad katiniukai į muziejų eina be bileitų. Mama ta proga prideda, kad katiniukai, kurie nemoka elgtis muziejuje, iš karto keliauja namo – mūsų Profesorius vaikšto keturiomis, tai jo į muziejus niekada ir neimame.
Vilniaus Bastėja yra iš esmės nepalanki vežimėliams.
Kada sugrįšime? Tikrai neužilgo. Įtariu, kad artimiausią savaitgalį, kai teks panaudoti specialiąsias motyvacines priemones Liudviką migdant pokiačio. „Kas nemiega, tas neina į muziejus“ pas mus yra paskata miegoti numeris vienas pagal efektyvumą.
Naudingi nukreipimai:
Oficiali informacija čia
Daugiau apie „Vilniaus Siaubūno“ knygelę čia.