Monako Okeonografijos muziejus. Džiaugsmo marios jūrų ir žuvies mylėtojams

Okeonografijos muziejus yra maždaug antras pagal gabaritus Monako senamiesčio objektas. Ir dar jis yra užtikrintai mokamas objektas – per visokias ten kultūros dienas, kai dykai atsidaro pačių įvairiausių įstaigų durys, čia nuleidžiami keli smulkūs eurai. Kaip tik todėl mes jo ir pabrėžtinai nelankėm, kol sąžiningai neišvaikčiojome visų maršrutų iš turo „Monakas už dyką“.

O viskas prasidėjo nuo jo didenybės Jūrų Princo

Šiandieninio Monako princo Alberto II prosenelis buvo Monako Princas Albertas I (1848–1922). Ir tas Albertas I buvo ne pėsčias princas. Jis labai mėgo bastytis po visą platų svietą ir, kaip jau minėjau, tai darė ne pėsčias, nes pėškomobiliu jūrom-mariom toli nenuvažiuosi. Internetas sako, kad princas suplaukiojo visas 28 mokslines ekspedicijas. Kaip jau supratote, Albertas I buvo prityręs plaukiotojas. Tokio lygio nekilmingi plaukiotojai vadinami jūrų vilkais (šiaip negali sakyti, kad pabrėžtinai garbingas titulas – įsivaizduojate vilką jūroje?.. viau..), o mėlynkraujis Albertas I pravardžiuotas tiesiog Jūrų Princu.
Beplaukiodamas po margą svietą, Jūrų Princas prisirankiojo visokių jūrinių suvenyrų. Ir panūdo tuos visus suvenyrus išstatyti liaudies apžiūrai. Taigi iš didelės Alberto I meilės sūriems vandenims ir nemažos jūrinės kolekcijos užgimė Monako Okeonografijos muziejus.

Beje, sūrių vandenų muziejus nebuvo šiaip paika princesiška užgaida. Jis sumanytas kaip rimta įstaiga, tad ir žmonės čia dirbo išskirtinai rimti. Pėvėzė, net trisdešimt metų Okeonografijos muziejuje direktoriavo toks jūrų-marių celebritis, kaip Žakas Kusto (Jacques Cousteau). Palei pagrindinį įėjimą tebestovi priparkuotas Kusto povandeninis laivas. Internetai kalba, jog ta geltona cisterna su langais ir varikliuku, taip gerai vežė, kad Bytlus įtikino parašyti dainelę apie mus visus, plaukiojančius geltonu submarinu.

Žuvys

Okeonografijos muziejus prasideda nuo žuvies. Čionykšiai akvariumai yra seniausia pasaulyje veikianti žuvies paroda. Žuvinė muziejaus dalis yra toks labai smarkiai kokybiškesnis Klaipėdos jūros muziejaus žuvinčius su ženkliai platesniu ir žuvingesniu Megos akvariumu per vidurį. Yra čia didelių, yra ir mažų žuvelių. Iš didesnių įsimintiniausia, žinoma, ryklių kompanija su tarp jų skrajojančiomis rajomis. Iš smulkmės užtikrintai laimi jūrų arkliukai. Tarp ryklių ir jūrų kirminukų arkliukų stikliniuose narveliuose būna: morenų (šitų bjaurybių kažkodėl turi kiekvienas žuvies muziejus), visokių konfigūracijų krabų, spalvotų krevečių, spalvotųjų atogražinių žuvyčių ir kitų neįsimenančių plaukiojančių dalykų.

Dar iš žuvyno sužinojau, kaip kitaip skaitosi žuvų aprašai, kai juos reikia pačiam po atskirą klausimą išsikrapštyti iš išmanios lentelės.

Jūriniai kuriozičiai ir senoviniai plaukmenys

Palypėjus į pirmą aukštą (aukštai skaičiuojami pagal Monakietišką sistemą, kuri vienu numeriu atsilieka nuo Lietuviškosios) perėjime tarp dviejų menių stovi didžiulė, po teisybei, net ne didžiulė, o karališka sekcija prikrauta visokių jūrinių įdomybių. Kairė jos pusė atiduota natūraliai atsiradusioms įdomybėms, ale gražios kriauklytės, džiovinti jūrų gyvuliukai ir pan, o dešinė – žmonių sukonstruotoms jūrų įdomybėms, ale senovinis skafandras, visokie raščiukai-popieriukai-paveiksliukai, lastai, pypkės ir pan.

Iš tos visos solidžios sekcijos nelabai ką konkretesnio prisimenu apart to aštoniolikto amžiaus skafandro. Na dar įspūdį, kad ne kurie žmonės nesveikai veržėsi į vandenį ir išdarinėjo visokius čiūdnus aparatus, kad tik ilgiau išbūti vandenį nesušlapus. Neturiu aš prigimtinės empatijos šitiems reikalams. Vat vakar pirmą kart šitą vasarą pabuvau jūros vandeny. Kodėl, smagu. Bent iki tol, kol nesušlampa plaukai ir vandens neprivarva į ausis-akis. Čia aš apie tai, kad išgyvenau nuoširdžią nuostabą stovėdama ir žioplinėdama po tos kuriozičių sekcijos lentynas.

Banginio menė ir kita rykliena

Monako Okeonografijos muziejus turi savo temą žuvį – ryklį. Kaip jau minėjau, žuvyno didžiajame akvariume plaukioja visokios konfigūracijos ryklių. Bet ties keliais gyvais rykliais čia nesustota. Pirmajame aukšte ryklienai atiduota visa menė.

Čia palubėje plaukioja nežmoniško didumo žuvų ir žinduolių griaučiai. Nežmoniškiausias yra 18 metrų ilgumo banginio skeletas. Po skrajojančiomis stambiagabirėmis ašakomis išrikiuoti ryklių protezai ir kailiukai. Ir tuos dalykus galima pačiupinti!! Muziejus, kuriame dalykus galima čiupinti ir tie dalykai yra ne iš plastiko grubiai nudrožta butaforija, iškart gauna marias karmos taškų.
Dar ryklių menėje kabo edukacinė-meninė instaliacija „Žmogui nedraugiškiausi gyvuliukai“. Ten trimačių lašų kompozicija paaiškina, kurie gyviai kiek žmonių į kapus nuvarė. Ir štai, toje instaliacijoje rykliai užima neįtikėtinai smulkią vietą. Bet tai ir buvo pamokymo moralas – ryklys nėra toks žmogėdra, kaip žmonės kalba. Jei kam įdomu, tai pavojingiausias žmogui gyvis yra uodai.

Žinoma, ryklinė atrakcija numeris vienas yra ryklio nugaros pakasymas. Ne, čia ne apie tuos išmirusių ryklių kailiukus. Čia apie tikro ir labai gyvo, tiesa, nelabai didelio ryklio paglostymą. Yra čia toks akvariumas be dangčio, kuriame rykliukai plaukioja ratu, o turistams nė trupučio nedraudžiama kišti ranką į tą vandenį ir pačiupinti gyvą ryklį. Tiesa, yra šiokių tokių apribojimų – jei kokia alkana prigimtis nusitaiko suleisti nagus į žuvies šonus, tada prižiūrėtojas, dar prieš tiems nagams užsiriečiant, spėja griežtą niu-niu parodyti. Tie rykliai nesmarkiai didesni už lydeką. Bet tai visai nemenkina šlapio kontakto įspūdžio. Kuriam iš jūsų buvo išpuolus laimė paglostyti gyvą lydeką netraukiant jos iš prūdo? Mes kelis metus laikėme savo akvariumą, bet ir tai nepavyko jokio neono paglostyti.

Istorinių jūrinių reikalų menė

Stogas

Atskira muziejaus patalpa yra terasa ant stogo. Labai patogus reikalas Monako valdų apžvelgimui. Be gražių Monako ir Viduržemio jūros vaizdų ant to stogo dar būna restoranas, vaikų siautimo žaidimo aikštelė ir vėžlių. Ne jūriniai tie vėžliai, bet vistiek stambiagabaričiai. Tokie, į kuriuos žiūrint neįtikėtinai įdomu daros kaip atrodytų pajodinėjimas ant to vėžlio kupros. Bet šitie eksponatai nekontaktiniai, tad jie sau kiurkso aptvare ant perkaitusio smėlio nei paglostyti, nei prajodyti.

Asmeninis įspūdis

Tik kurpdama rašinėlį susivokiau, kad tų įspūdžių vienok būta: muziejuje išmokau kokių visokių būna ryklių; sužinojau kokie pavojingi žvėrys yra uodai; pamačiau kokiais keistais aparatais žmonės veržėsi į jūras na ir tas plokščiais žodžiai nepapasakojamas jūrų arkliukų meilumas.. O bet tačiau tuo pačiu turėčiau prisipažinti, kad tokio VAU kaip kadais seniai-seniai tame pačiame Klaipėdos jūrų muziejuje nepatyriau. Tikriausiai čia dėl pingvinų, kurių Monakas neturi (teisingai žmonės sako, kad jūrų arkliukai dar ne viskas).
Taigi prieš atiduodant eurus (vienas banalus bilietas lygus 14’ai prabangių eurų) už įėjimą į Okeonografijos muziejų siūlau įsivertinti kiek jūs mėgstate žuvį ir kiek eurų negaila pažintinei kultūrinei-žvejybinei-jūrinei veiklai. Už tuos keliolika jūrinių eurų išeina tarp keturių ir penkių nebeplaukiojančių doradų, arti pusės žuvinės porcijos Prancūzų Rivjeroje (žinau, kad mes čia ne kokie ponai, tai Monako žuvies kainomis net nebandau gąsdinti) ir pilnas su kaupu vidutinio dydžio akvariumas neonų (net baisu įsivaizduoti kur padėtumėt tiek žuviukų, jei iš vis nevažiuotumėt į Monaką). Taigi, dar kartą įsivertinkite kiek stipriai mėgstate žuvį ir tada jau ženkite pro jūrinio muziejaus vartus.

p.s. visokių nematytų-negirdėtų žuvų galima dykai pažiūrėti bet kurios Rivjeros Maximos žuvies skyriuje.
Oficiali Okeonografijos muziejaus informacija su spalvotomis nuotraukomis ir be asmeninių nuplaukimų į šalį: http://www.oceano.mc/en